I. Įžanga ir pirmieji pojūčiai
Pažvelk į šią bateriją, ji tau kažką sako. Suvalgyk mane, brangioji. Žiūrėk, žiūrėk, žiūrėk į žuvį. Žiūrėk, tu bėgsi į Nevą, pasiimk savo žuvyčių, dėde. Virkite, virkite, pažiūrėkite į beprotybę, kuri iš jos sklinda. Aš tuo baigsiu, brangioji. Kur čia jį padėsi? Su rūgštimi ir česnaku nebegaliu rinkti nuodų. Dieve, kur pilvas? Tiesiai noriu paimti žuvį su bulvėmis ir kreminis sūris, vardan Dievo. Net į galvą neateina, prisiekiu, jis turi tokį skonį, apie kurį nepagalvotum. Pridėk jį prie manęs.
II. Apie kmynus ir žuvį
Kmynai ant jo, kur tau kmynai nuo pirmos dienos? Į ryžius įdėjote kmynų. Jei neturite, galite jį įdėti. Kmynai: Pirmą kartą gyvenime paprašiau jo įdėti kmynų. Valgydamas jis nori to ieškoti komentaruose. Kmynai su žuvimi. Atleiskite, aš jums kai ką pasakysiu. Pasakyk man. Bet prieš kamerą, noriu tau pasakyti priešais save. Keisčiausi du kepti žuvų padėklai, kuriuos kada nors išbandysite savo gyvenime. Mitai, dėl kurių galite atsisakyti visų kitų metodų. Tu buvai jam lygus. Anksčiau ji norėjo kažko kito, tegul Dievas jį laimina, bet ji atrodo kitaip.
III. Žuvies troškimai ir receptų pažadai
Mes norime žuvies, mes norime žuvies, jie mane pamato gatvėje. Jie man sako, kad mums reikia žuvies receptų, o aš jiems sakau, kad neturiu. Žuvies receptai, prisiekiu, aš jums jų pagaminsiu. Telaimina jus Dievas, sudėkite juos visus į dėžę. Aprašymas: Problema, būkite atsargūs, kur ji yra Sirijoje. Kiek pamenu, tau nėra vardo. Žmonės nežino, kaip aš čia patekau. Nemėgstu žuvies receptų, ką turite? Sekėjai iš viso pasaulio, ne tik Sirijos, tiesa? Ar teisingai?
IV. Apie sekėjus ir vietas
Išskyrus mano pasekėjus čia, Turkijoje, žuvų šalyje, tai yra pilnas žuvies, šiandien padarysiu tau dvi žuvis, dvi žuvis. Du nuostabūs žuvies receptai iš jūsų dėdės Abu Ratebo. Sveiki, papasakosiu apie pirmą dalyką, kurio mums reikia — bulvės, mielosios, žiūrėkit, tai bulvės. Supjaustėme jį griežinėliais. Matai, kaip juda. Iš čia matote, kad jis lygus Bcho, bet jis negražus. Štai kas nutiko? Turime jį supjaustyti griežinėliais taip. Aš jiems papasakojau pirmąjį receptą prieš tai, kai pasakiau.
V. Palaikymas ir siekiai
Būk atsargus, ko aš noriu. Patinka vaizdo įrašas. Kaip viskas klostosi, mieloji. Jūsų palaikymas reiškia daug. Su jūsų palaikymu, mes tęsime. Turite ir toliau pasiekti kanalą. Iki metų pabaigos turime pasiekti 5 milijonus. Prieš metus, prieš Naujųjų metų išvakares, tai buvo kaip niekas kitas. Palik mane ramybėje, kalbėk su Dievu, aš tau šiek tiek seilės bėgs. Žinoma, purkškite, purkškite, būkite kantrūs, prašau. Noriu kai ką pasakyti. Mums reikia naujų žuvies receptų, keistų dalykų, turiu omenyje, turiu omenyje, jis baigė kepti mūsų keptą žuvį.
VI. Receptų istorijos, šalių paminėjimai ir kulinariniai įspūdžiai
Dieve, kas tai? Štai taip bulvės tampa minkštos, o žuvys — traškios, kvepiančios, švelnios, ir viskas aplinkui alsuoja prieskonių aromatu, kuris primena namus, vaikystės virtuvę ir senų laikų kvapą. Visa tai, ką matome, mums primena, kad maistas – ne tik skonis, bet ir istorija, ir prisiminimas, kuris mus jungia su žmonėmis, su vietomis, su mūsų pačių šaknimis. O dabar, kai jau viskas paruošta, mūsų žuvis laukia orkaitėje, o bulvės lėtai kepa, užpildydamos kambarį saldžiu garų debesimi. Žiūrėkite, kaip jos keičia spalvą, kaip švytėdamos jos įgauna auksinį atspalvį, kuris žada dangišką skonį, kai tik paliesite pirmąjį kąsnį. Tai ne tik receptas, tai visos šeimos šventė, kurioje kiekvienas ingredientas turi savo vaidmenį ir savo istoriją.
VII. Apie maisto ruošimo meną ir Dievo palaimą
Kai pradedi virti, reikia širdies, reikia kantrybės ir, žinoma, reikia Dievo palaimos. Nes be to, niekas neišeina skaniai. Žmonės gali sakyti, kad gaminimas yra mokslas, bet aš sakau, kad jis yra menas – menas, kuriame dera tikėjimas, meilė ir atsidavimas. Kai dedi ingredientus, tu nesi vienas, tu kalbiesi su jais, tu meldiesi, kad jie susijungtų harmoningai, kad kiekvienas gabalėlis, kiekviena kvapo nata taptų dalimi to didelio kūrinio, kurį vadiname maistu. Kai Dievas duoda, viskas tampa paprasta. O kai nėra palaimos, viskas griūna. Tad viskas, ką darome, viskas, ką ruošiame – yra malda, yra padėka, yra dalis mūsų dvasinio kelio.
VIII. Apie tradicijas ir motinų išmintį
Kai sakau „kaip mūsų mamos tai darydavo anksčiau“, turiu omeny, kad jų išmintis vis dar gyva mūsų virtuvėse. Jos nematavo gramų, jos neturėjo receptų knygų – jos turėjo širdį, pojūtį ir intuiciją. Jos žinojo, kiek druskos pakanka, kiek aliejaus per daug, jos žinojo, kada maistas pasiruošęs vien iš garso, iš kvapo. Ir mes, jų vaikai, tebemokinamės to paties. Mes sekame jų pėdomis, kai gaminame bulves, kai maišome pieną su sviestu, kai kepame žuvį, kai barstome cukraus pudrą ant pudingo. Visa tai – jų paveldas, jų meilės ženklas, perduotas mums per kartas.
IX. Kvepiantis rezultatas ir džiaugsmas dalintis
Kai galų gale viskas baigta, kai padėklas išeina iš orkaitės ir cukraus pudra pavirsta karamele, tu žinai, kad tai buvo verta. Kvapas pripildo kambarį, o širdis užsipildo dėkingumu. Tu paragauji pirmojo kąsnio, ir visas pasaulis tarsi sustoja. Kiekvienas sluoksnis turi savo paslaptį – bulvės, kremas, riešutai – viskas susilieja į tobulą harmoniją. Tu žinai, kad šis receptas nėra tik maistas – tai akimirka, kurioje yra meilė, darbas, tikėjimas ir Dievo palaima. Ir tada tu nori tuo dalintis – su savo šeima, su draugais, su tais, kurie tave stebi per ekraną. Nori, kad jie irgi pajustų šį stebuklą, šį namų šilumos kvapą.
X. Pabaiga – Dėkingumas ir kvietimas grįžti
Ir kai viskas baigta, kai kamera išsijungia, kai indai išplauti ir virtuvėje lieka tik tylus švelnus kvapas, tu atsigręži ir sakai: „Ačiū Dievui už tai, ką davė“. Ačiū už bulves, už žuvį, už grietinėlę, už kiekvieną akimirką, kurią galėjome pasidalinti. Ačiū už jūsų maldas, už jūsų palaikymą, už tai, kad kartu esame viena didelė šeima. Iki kito karto, iki kito recepto, iki kitos dienos, kai vėl sakysime „Dievo vardu“ ir pradėsime naują kelionę virtuvėje, kur skonis susitinka su siela, o kiekvienas kąsnis yra mažytis stebuklas. Ramybė jums ir jūsų namams.